Bausti negalima pasigailėti. O gal yra trečias variantas?

06/07/2018

Šią garsiąją frazę, kurioje neteisingai padėtas skyrybos ženklas reiškia labai daug, turbūt yra girdėję visi. Kaltė ir bausmė tarsi sesės dvynės, lydinčios žmogų jau daug šimtmečių. Šis elgesio modelis giliai įsišaknijęs žmonijos sąmonėje, todėl net patys save baudžiame. Ką daryti? O gal taip turi būti, tokia karma? Įsiklausykime į savo širdis ir pastarojo laikotarpio naujuosius mokymus.

Nuodėmė, kaltė, Dievo bausmė ir rūstybė - šios sąvokos tarsi koks tamsus rūkas dengia žmonių sąmonę. Kas gyvens nedorai - pateks į pragarą arba užsitarnaus nesibaigiančios karmos kančias. Yra sakoma: "kaip tikėsi, taip ir bus". Taigi, visa ši skausmo teorija kiekvieną akimirką realizuojasi to žmogaus gyvenime, kurio pasąmonėje yra būtent tokios programos. Siela, nematydama kitos išeities, ima saugoti save bausmėmis. Tačiau pastaraisiais metais vis aiškiau regimas naujas kelias, eliminuojantis iš mūsų kaltę ir bausmę.

Tai kas baudžia: Dievas, karma ar pats žmogus?

Karmos sąvoka liudija, jog yra priežasties ir pasekmės dėsnis, kuris neturi nieko bendra su bausme. Tačiau visiems vienodai galioja Visatos dėsniai bei taisyklės, todėl ką sėjame, tą ir pjauname, kaip elgiamės su kitais, taip elgiasi ir su mumis, jei viename gyvenime buvome diktatorius, kitame būsime auka, nes toks yra pusiausvyros dėsnis.

Vieni garsiausių rusų sąmoningumo mokytojų akcentuoja negatyvius elgesio modelius, kurie sukelia skausmingas pasekmes. Pavyzdžiui, puikybė. Pasak Valerijaus Sinelnikovo: "Krikščionybėje šis jausmas priskiriamas vienai iš mirtinų nuodėmių. Reikia pasakyti, kad ne be pagrindo. Kaip tik puikybė, arba savojo reikšmingumo pojūtis, yra kančių, ligų, dažnai neišgydomų, ir mirties priežastis. Puikybė - visų pragaištingų minčių ir emocijų šaltinis."

Sergejus Lazarevas savo knygose "Karmos diagnostika" daug kalba apie žmonių prisirišimą prie malonumų, materialių dalykų, prie antrosios pusės bei akcentuoja puikybės žalą. Anot autoriaus, siela pasirenka praradimus, nelaimes ir ligas, kad apsaugotų save nuo dar didesnės destrukcijos ir taip apribotų save. Žmogaus protas, apimtas kančios, pradeda impulsyviai ieškoti pagalbos ne tik pas medikus, bet ir bažnyčioje. Atsigręžęs į Dievą, atranda ramybę ir suvokia savo nelaimių tikrąją prasmę.

Vakarų saviugdos literatūroje žmogus kreipiamas į pozityvumą, naujų įpročių ugdymą ir laimės siekimą bei dvasingumą. Aktyviai auginamas sėkmingo ir laimingo asmens įvaizdis. Viena vertus, tai yra puikus tobulėjimo kelias, antra vertus, žmogus, kuris paskendęs savo asmeninių negandų pasaulyje, ima lyginti save su šiuo etalonu, dar labiau nusivilia. Juk jis ne toks, o pateikiamos metodikos kovoje su savo problemomis ne visuomet padeda. Tuomet žmogelis pradeda dar labiau save smerkti, kad jis toks nevykęs, kad net nesugeba pasinaudoti geriausiais mokymais. Vėl kaltė ir vėl bausmė.

Tai kas gi baudžia? Akivaizdu, jog visuose procesuose dalyvauja žmogus, kuris sukuria priežastis atitinkamoms pasekmėms atsirasti.

Koks yra trečias kelias be bausmės ir kaltės?

Jau turbūt esate girdėję, jog nėra nei gerų, nei blogų žmonių, tik sielų pasirinkti vaidmenys šioje žemėje. Be to, kiekvienas iš mūsų jaučiame tiek atjautą, tiek nuožmų pyktį. Gausybė energijų pasireiškia emocijomis ir jausmais. Tačiau mes čia tam ir esame, kad išmoktume neįsikabinti nei į vieną iš jų ir išlaikytume pusiausvyrą bei atsakingą sąmoningumą.

Daugybė mokytojų kalba vis garsiau apie atsakomybę, sąmoningumą ir galimybę rinktis. Turbūt jau niekam ne naujiena, jog kiekvieną akimirką priimame sprendimus, pagal turimą patirtį ir pasąmonės programas, kurias įgijome ne tik šio gyvenimo metu. Jeigu nusvilau pirštus kažkada nuo ugnies, automatiškai save saugosiu. Sprendimas priimtas visiems laikams ir juo vadovaujamės net negalvodami. Jeigu vaikystėje išėjome iš kambario, kad negirdėtume kaip tėvai barasi bei nejaustume emocijų sumaišties ir šis veiksmas pasiteisino, vadinasi sprendimas priimtas ir kartoti nebereikia. Tačiau suaugus jau reiktų kitų taisyklių ir kitokių sprendimų, bet pasąmonėje yra tik vienas - išeiti iš kambario. Nematyti, nejausti ir nepatirti skausmo, kurį sukelia pasipriešinimas esamai situacijai. Kuomet pradedame sąmoningai suvokti, jog nuolatinis bėgimas nuo savęs ir įvykių sukelia dar didesnę kančią, tuomet susiformuoja galimybė augti sąmoningumui.

Taigi, trumpai tariant, sąmoningai suvokdami savo pojūčius, reakcijas ir kitą žmogų, mes jau gebame suprasti situacijos prasmę. Pavyzdžiui, kivirčo metu abi pusės gali pažinti savo jausmus, juos atvirai pripažinti, kad vienam pikta, o kitam liūdna, pabūti su tuo, nekaltinant vienas kito, ir leisti emocijų energijai atslūgti. Tuomet nebereikia nei kaltės, nei bausmės. Situacija išsprendžiama vieningu sutarimu ar nauju santykiu virsmu. Taip, tai dažnam atrodo lyg aukštasis pilotažas, bet mes mokomės. Klystame, kenčiame ir vėl bandome, taip augame.

Sąmoningai prisiimdami atsakomybę už savo mintis, jausmus ir veiksmus, mes nustojame kaltinti save, kitus ir Dievą. Mes dažniausiai neprisimename kada priėmėme sprendimą elgtis būtent taip, kaip mums šią akimirką atrodo negerai, bet kažkada tai mums padėjo. Tačiau dabar mes galime rinktis ir mokytis gyventi kitaip. Pirma atsirinkti bei suvokti kaip mums būtų išties gera, tada vizualizuoti, pamažu leidžiant pasąmonei įvertinti, jog tai bus saugu mūsų išlikimui. Tada atsivers galimybės reaguoti ir gyventi be kaltės bei bausmės.

Kuomet suprasime, kad puikybė, kitų ir savęs smerkimas, perdėtas prisirišimas prie materialių dalykų bei žmonių stipriai apriboja mūsų gyvenimo laimę ir pilnatvę, tuomet sielai nebereikės rinktis tokių skaudžių pamokų. Tiesa, dar reiktų savęs paklausti: nuo ko mane saugo puikybė ar (ir) prisirišimas? Paieškokite giluminių atsakymų, jie jus gali nustebinti...

Tik aiškus suvokimas suteikia galimybę išsilaisvinti.

Kaltės ir bausmės modelis egzistuoja tiek, kiek mes prisimename žmonijos istoriją, todėl iš jo išsivaduoti nėra taip paprasta. Tačiau mes dabar turime galimybę rintis ar gyventi taip, kaip gyvenome, ar mokytis naujo modelio - sąmoningumo bei atsakomybės. Be prievartos, be savigraužos. Nubausti yra lengviausias kelias, tačiau suprasti poelgio prasmę bei tikrąją priežastį nėra paprasta.

Pastaruoju laiku intensyviai populiarėja Teta gydymas, kurio dėka vieno ar kelių seanso metu galima išsilaisvinti iš šimtmečiais nešamos karminės naštos ir iš kaltės - bausmės modelio. Bet...iš savo patirties galiu pasakyti, jog tol, kol aiškiai nesuvokiame ligos ar problemos naudos bei pamokos prasmės, tol išgijimas akimirksniu nelabai įmanomas. Todėl vienas iš Teta gydymo procesų yra vadinamas "kasimas": kas, kada, kodėl ir taip toliau, kol prieinama iki priežasties, saugomos po devyniais užraktais.

Taip pat prie išmėgintų ir vieno iš efektyviausių metodų galiu priskirti emocijų paleidimo techniką. Esmė ta pati: pažinimas, suvokimas, priėmimas ir paleidimas.

Jeigu nei vienas metodas nebepadeda lieka - pasidavimas. Kuomet atsiduodama nuoširdžiai į Kūrėjo, Dievo rankas, be jokių pretenzijų ar noro kažką daryti pačiam, tada įvyksta stebuklai.

Taigi, trečias kelias yra ir kiekvienas savo laiku jį pamatome, o tuomet mokomės juo eiti.

Parengė Rūta Steponavičienė, www.tobuleju.com

© 2022 Tobulėjimo tinklaraštis
Powered by Webnode
Create your website for free! This website was made with Webnode. Create your own for free today! Get started