Nick Vujicic. Kuomet neįmanoma tampa įmanoma

03/29/2017

Nikas Vujičičius - pastaraisiais metais yra bene labiausiai įkvepianti asmenybė visame pasaulyje. Tai unikalus žmogus ir puikus pavyzdys visiems savo tikėjimu, entuziazmu ir atsidavimu.

Vyras be kojų, be rankų yra parašęs ne vieną knygą. Šiuo metu Lietuvoje yra išleistos dvi - "Gyvenimas be ribų" ir "Nesustabdomas". Savo išskirtine gyvenimo istorija įkvepia daugybę žmonių - įvairių tautybių ir rasių.

Mes taip dažnai dejuojame ir skundžiamės savo gyvenimo kokybe, tačiau pamatę žmogų be galūnų, kupiną džiaugsmo ir meilės, suprantame, kad mums turėtų būti gėda, jog būdami sveiki esame nepatenkinti savimi ar gyvenimu.

Natūraliai kyla klausimai - iš kur Nikas Vujičičius semiasi tiek energijos ir motyvacijos, o kodėl mes taip dažnai esame dažnai nepatenkinti ir kartais net ryte nenorime lipti iš lovos?

Pamėginkime paieškoti atsakymų Nick Vujicic knygoje "Gyvenimas be ribų".

Jaunas vyras nuėjo sudėtingą ir skausmingą kelią kartu su savo šeima, kol atrado savyje stiprybę bei suprato esąs tobulas toks, koks yra.

"Atradau laimę, kai suvokiau, jog esu tobulas Nikas Vujičičius, kad ir kiek trūkumų turėčiau. Esu Dievo kūrinys, sukurtas pagal jo man numatytą planą. Tačiau nesakau, kad nebūtų galima ko nors pataisyti. Visada stengiuosi būti geresnis, kad galėčiau geriau tarnauti Jam ir pasauliui."

Jeigu šiuos žodžius tartų labai nuo kitų nesiskiriantis žmogus, mes palinguotume galvas, pritardami, bet sielos gelmių ši kalba nepasiektų. Tačiau matant neįprastą vaizdą, sukyla emocijos ir išsakytos mintys įsirėžia giliai į širdį.

Nikas džiaugiasi būdamas tuo, kas yra. Jis yra puikus pavyzdys visiems, kurie piktinasi savo "netobula" figūra ar išvaizda.

Jeigu nustotumėme vadovautis standartais - akimirksniu taptume laimingesni. Juk besipiktindamas žmogus savo išvaizda bei "trūkumais" netampa gražesnis nei vidumi, nei išore. Tik mylėdami save tokius koki esame ir matydami savo stipriąsias savybes, mes ir kitiems atrodysime žavūs bei malonūs. Nereikia dirbtinai stengtis visiems patikti ir įtikti, priimdami save, mes nesąmoningai paskatiname ir kitus priimti mus būtent tokius.

Knygoje Nikas kalba, jog "...nereikia būti šventuoju. Kai atsitinka nelaimė arba ištinka krizė, visiškai normalu ir galbūt naudinga patirti tiek baimę, tiek pyktį, tiek liūdesį, tačiau galiausiai turime pasakyti: "Aš dar čia. Ar noriu likusį savo gyvenimą tik niurzgėti, ar noriu nugalėti praeitį ir siekti svajonių." Ar lengva tą daryti? Nelengva. Reikia didelio ryžto, ką jau kalbėti apie tikslą, viltį tikėjimą ir įsitikinimą, kad turite talentų ir gebėjimų, kuriais galėtumėte dalintis."

Juk niekas negimė mokėdamas vaikščioti, kalbėti ir rašyti. Visi mokėmės, klupome ir vėl kėlėmės, darėme klaidas ir iš jų mokėmės. Tačiau negalime sustoti, kuomet gyvenimas įvaro mus į kampą. Labai tikėtina, kad neatsitiktinai, o tam, kad atsigręžtumėme į tikrąjį save, ne tokį, kokį nori matyti tėvai, draugai ar visuomenė, bet tokį, kuris atsidavęs savo pašaukimui, siektų naudos ne tik sau, bet ir tarnautų kitiems. Galbūt ego ir šiaušiasi nuo žodžio "tarnystė", tačiau tai yra nesavanaudiškas savo talentų realizavimas, kuomet mes nemanipuliuodami žmonių psichologija, suteikiame jiems tikrąją vertę ir naudą.

Todėl viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio ir įsitikinimų. Jeigu manysime, kad kažko negalime, tuomet ir negalėsime. Jei tvirtai tikėsime savo galimybėmis, likimas anksčiau ar vėliau leis realizuotis svajonėms, galbūt ne visai taip kaip įsivaizdavome, bet taip, kaip mums ir aplinkiniams taip bus geriausia. Mes negalime numatyti visų mūsų norų pasekmių, mes ne visada suprantame Dievo planus mūsų atžvilgiu, tačiau tikėdami ir pasitikėdami mes leidžiame gyvenimui mus vesti pačiu vertingiausiu keliu.

Leiskime sau gyventi su ramybe ir pasitikėjimu, jog mumis bus pasirūpinta pačiu geriausiu būdu. Jei nenorėsime sutikti su likimu, susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir nuolat kovosime su viskuo, net pačiu savimi, išeikvosime energiją ir vis tiek būsime priversti sustoti, greičiausiai ne pačiu mums maloniausiu būdu.