Seno kaštono pasakojimas

Daugiaaukščio namo kieme augo senas kaštonas. Tai buvo didelis ir išlakus medis, mėgstamiausias kiemo padaužų žaidimų draugas. Vasarą medis saugojo nuo dienos kaitros ar netikėtai užklupusio lietaus, rudenį pasišiaušdavo žaliais ežiukais, kurių viduje slėpėsi rudi ir glotnūs vaisiai. Iš jų galima buvo pasidirbti įvairiausių žaisliukų. Mergaitėms labiausiai patiko platūs kaip vėduoklės medžio lapai, tinkami tiek lėlių suknelėms, tiek lovelėms ar kitiems naudingiems dalykams. Berniūkščiai karstydavosi po galingas medžio šakas, ieškodami paukščių lizdų ar tiesiog žaisdami slėpynių. Kartais kuris nors padauža nulauždavo šaką. Tada kaštonas ilgai verkdavo, bet ilgainiui žaizda užsitraukdavo ir draugystė tęsėsi toliau. Medis negalėjo ilgai pykti ant mažųjų draugų. Taip ir augo senasis kaštonas mūsų kieme, o kaimyninių namų vaikai pavydėjo mūsų vaikams tokio nuostabaus draugo.

Vieną vasaros vakarą keliavau namo. Viešėjau pas draugę ir užsibuvau iki sutemų. Tai buvo vienas tų tylių, ramių ir šiltų vasaros vakarų kai visiškai nesinori grįžti į buto tvankumą. Todėl namo ėjau koja už kojos, kvėpdama vėsą ir gaivą. Gatvėje praeivių buvo nedaug, bet ir tie patys niekur neskubėjo, kaip ir aš, mėgavosi vakaru. Mūsų kiemas mane pasitiko ramumu ir saldžiu gėlių kvapu. Pro atvirus langus girdėjosi tylūs, besiruošančių kitai dienai kaimynų balsai, televizorių grumėjimas, švelnūs vaikų balseliai.

Staiga sustojau. Pasirodė lyg mane kažkas užkalbino, lyg pašaukė vardu. Apsidairiau ir supratau, kad tai senasis draugas moja šakomis, šiurena švelniais lapais, lyg kviestų prieiti arčiau... Ir aš priėjau.. Prisėdau ant suklypusio suolelio, stovinčio palei medžio kamieną... Vėjas nurimo, bet neilgam... Suošė, sušlamėjo senolio lapai, sugirgždėjo šakos ir ėmė pasakoti kaštonas man savo gyvenimo istoriją... Liūdną, bet nuostabią istoriją...

Kitados, toje vietoje kur dabar stovi mūsų namas, taip pat stovėjo namas. Tikriau tariant kaimo pirkia. Didelė, šviesiais langais, samanom apaugusiu skiedriniu stogu ir visą vasarą kleketuojančiais gandrais, ant medinio stulpo iškeltame gandralizdyje. Pirkioje gyveno vyras, moteris ir jų mažas sūnelis. Kai berniukas paaugo, jiedu su tėčiu vieną dieną iš miško parsinešė jauną kaštoną ir pasodino kiemo pakrašty. Kad vaikas išmoktų medį mylėti, kad augtų kartu, kad būt kur senatvėj atsisėdus anūkus ant kelių pasupti - kalbėjo tėtis. Ir iš tiesų mažylis rūpinosi medeliu. Laistė, karpė padžiuvusias šakeles, žiemą aprišdavo, kad iš miško atklydę zuikiai ilgaausiai neapgraužtų. Taip ir augo vaikas ir kaštonas drauge. Berniukas pradėjo lankyti kaimo mokyklą. Kas rytą išbėgdavo, pamodavo medžiui atsisveikindamas. O draugas jo ištikimai laukdavo linguodamas vėjui į taktą. Grįžęs iš mokyklos mažasis mokinukas skubėdavo tėčiui į pagalbą ūkio darbuose, bet visada rasdavo laiko pasisveikinti su draugu. Kartais, kai būdavo geras oras, netgi pamokas šalia ruošdavo. Tėtis tam tyčia sumeistravo medelio paunksmėj nedidelį staliuką ir kėdutę. Berniukas pasakodavo ko išmoko per dieną, kartais paskaitydavo knygą. Jam labiausiai patiko knygos apie keliones. Jas labiausiai mėgo skaityti garsiai. Kartais svajodavo, kad pats yra laivo kapitonas ir plaukia gilia audringa jūra, o aplink laivą šmirinėja pulkai išbadėjusių ryklių. Mažojo šeimininko dėka kaštonas apkeliavo visą pasaulį, sužinojo apie tolimus kraštus. Pasirodo yra ne tik miškas, kuriame jis užaugo iš mažos sėklytės, kiemas, kuriame jį pasodino berniukas, ne tik laukų platybės, matomos aplinkui. Yra ir nežinomos vietos tokiais įdomiais pavadinimais kaip antai Afrika, Australija, Antarktida. O ir gyvūnai ten visai nepanašūs į kiškius, voveres, kartais atliuoksinčias jo aplankyti. Pasirodo esama kažkokių kengūrų, sterblėje nešiojančių savo vaikus, o drambliai užauga dydžio sulig namu. Kaštonas linkėjo berniukui tapti šauniu keliautoju ir laivo kapitonu, perplaukti visas jūras ir vandenynus bei pamatyti visas šias grožybes. Pats kaštonas džiaugėsi savo laime. Jis turėjo viską: derlingą žemę, saulę, orą, gaivų vėją, šiaušiantį lapus, lietų, girdantį ir nuplaunantį dulkes, sniegą, žiemai užklojantį lyg antklodė. O ko daugiau medžiui reikia? Ir jis augo ne dienom, o valandom ir netruko iš liauno medelio virsti tvirtu medžiu. Taip ir būtų slinkę ramios kaštono dienos ir naktys.

Bet vieną tamsią rudens naktį kažkas atsitiko. Kaštonas dar dieną jautė artinantis audrą. Tai turėjo būti viena tų paskutinių vasaros audrų, po kurių ateina ramus ir skaidrus ruduo. Paskutinis vasaros pasispardymas. Nuo pat ryto oras buvo pritvinkęs drėgmės, vėjas nurimęs, nejudėjo nė vienas lapelis, ar žolės stiebelis, nesigirdėjo paukščių balsų. Ir štai vakarop pakilo vėjas. Ėmė pūsti visais plaučiais. Nuo horizonto artėjo juodi debesų kamuoliai, kartkartėm skrodžiami žaibų blyksnių. Šeimininkai anksti apėjo ūkį, sužiūrėjo gyvulius, uždarinėjo visas duris, uždangstė plyšius, nurinko nuo kiemo lengvai pakeliamus daiktus. Berniukas kartkartėm atbėgdavo prie medžio ir sustojęs stebėjo nuo vakarų pusės artėjantį debesų kalną. Medis matė, kaip jam baisu ir visaip stengėsi paguosti draugą, paiškinti, kad nieko baisaus, audra atūš ir praūš, o ryte vėl skaisčiai švies saulė ir aplink spindės galybė balų. Bet matyt tai nelabai gelbėjo ir šeima baugščiai dairydamasi užsidarė troboje.

Ir štai apie vidurnaktį atūžė grėsminga audra, besisvaidydama žaibais ir besitrankydama perkūnais. Ėmė žemė su dangum maišytis. Vėjas buvo toks didelis, kad net senus medžius lenkė prie žemės. Lietus pliaupė taip, kad toliau savo nosies nebuvo matyti, žaibų liežuviai nesustodami čaižė dangų, palydimi nepaliaujamo griaustinio grumėjimo. Skausmingai ošė miškas. Šimtamečiai medžiai dejavo nuo šėlstančios vėtros. Nebuvo matyti nei girdėti nė gyvos dvasios. Net mažiausi miško gyventojai slėpėsi saugiuose lizduose. Mūsų kaštonas kaip įmanydamas stengėsi išlikti. Vėjas jį bandė išrauti su visomis šaknimis, draskė lapus, laužė šakas, lietus nesibaigiančiomis čiurkšlėmis tekėjo kamienu. Medis lingavo, virpėjo, šniokštė. Gelbėjo jį tai, kad buvo jaunas ir lankstus, tirtai šaknimis įaugęs į žemę. Kitaip būtų išrautas. Girioje griuvo ne vienas šimtametis galiūnas.

Staiga visai šalia plykstelėjo žaibas ir išsyk trenkė perkūnas. Net žemė sudrebėjo. Ant tvarto pasimatė mėlynos ugnies atšvaitas. Susyk viduje pakilo triukšmas. Išsigandę gyvuliai bandė išsiveržti iš liepsnoti ėmusio pastato, kurio užvertos durys juos įkalino. Atsilapojo trobos durys ir ant slenksčio pasirodė šeimininkas, paskubomis rengdamasis apsiaustą. Vyras pakniopstom puolė tvarto link ir atlapojęs duris įpuolė vidun. Liepsna jau buvo apėmusi beveik pusę pastato stogo ir nesustodama plito toliau, nors iš dangaus kliokė lietus. Iš tvarto skildo beprotiškas įkalintų gyvulių baubimas. Vienas po kito duryse ėmė rodytis gyvuliai. Avys, karvės, arklys, kiaulės bėgo vieni paskui kitus paklaikusiomis akimis. Ištrūkę į lauką, pasimetę gyviai nežinojo kur dėtis. Lauke siautėjo beprotškas chaosas. Todėl pabėgėję į saugų atsumą visi būriavosi aplink namus, bijodami nuklysti toliau. Trobos tarpduryje visą šį vaizdą stebėjo šeimininkė su sūnumi. Stovėjo abu pabalusiom lūpom ir laukė kada tvarto duryse pasirodys tėtis. Jis pasirodė kai liepsna jau buvo apėmusi beveik visą stogą. Visas suodinas ir pavargęs. Greit suragino šeimyną čiupti kibirus ir pilti vandenį kol liepsna neapėmė kitų pastatų. Jau girdėjosi kaimynų balsai, kurie pamatę gaisro pašvaistę skubėjo į pagalbą.

Staiga būdoje, stovinčioje netoli tvarto, kažkas sušmėžavo. Pasirodė kažkas balto ir giliai susipindo dvi išsigandusios akys. Tai buvo kiemsargis Meškis. Dar visai jaunas šunytis. Jis pirmą kartą išgyveno tokią baisią audrą. Per visą sumaištį šeimininkas pamiršo šunį paleisti nuo grandinės, todėl šis baugščiai slėpėsi būdos gilumoje ir gailiai inkštė. Visi puolė gesintį tvartą ir šunį pamatė tik berniukas. Jis niekam nesakęs puolė gelbėti gyvūno. Ištraukė drebantį Meškį iš būdos ir ėmė atseginėti antkaklį. Tvarto stogas jau visas liepsnojo. Berniukui bebaigiant segti antaklį stogas griuvo ir viena liepsnojanti lenta krito ant jo ir šuns. Tuo momentu atsisuko moteris ir suklikusi puolė gelbėti sūnaus, bet buvo jau per vėlu. Griuvo visas tvartas ir aplinkui pasipylė liepsnos ir žiežirbos, nutvilkydamos žmones karščiu. Pilama vandeniu ugnis geso. Rimo ir audra. Tolo žaibų blyksniai, tilo perkūno grumėjimas. Tik iš dangaus tebepylė lietus, gesindamas liepsnas ir versdamas į dūmų kamuolius. Žmonės jau nebegesino gaisro, o tik stovėjo nuleidę rankas ir žiūrėjo į bebaigianį degti tvartą, kur po rūkstančiom lentom amžiams liko du kūneliai. Berniuko ir šuns. Visi buvo pakirsti siaubo. Niekas nesitikėjo, kad audra pareikalaus tokios baisios aukos.

Gaivalas pamažu rimo. Perkūno jau nebesigirdėjo, tik horizontą tebeskrodė žaibų pašvaistės. Audra jau kitoje vietoje rinko sau aukas. O šiame kieme tebeviešpatavo rimtis. Niekas nedrįso pajudėti vis dar kažko tikėdamiesi ir laukdami. Tik staiga berniuko tėtis garsiai surikęs puolė prie teberusenančių griūvėsių ir ėmė plikomis rankomis kelti rąstus ir lentas. Kaimynai suskubo padėti nelaimėliui. Nuodėguliai dar buvo labai karšti. Žmonių delnai netrukus pasidengė pūslėmis, bet niekas to nepaisė. Visus apėmė karštligiškas noras ieškoti. Ir štai po viena iš sijų šeimininkas rado du apdegusius kūnelius. Jie buvo susiglaudę neatskiriamai. Nuo šulinio pusės atsklido širdį veriantis klyksmas. Berniuko mama griuvo nualpusi. Moterys suskubo ją gaivinti ir nešti trobon. Vyrai toliau darbavosi kieme. Kūnelius ištraukė ir paguldė po stogu. Kažkas skubėjo gaudyti išsigandusių gyvulių, kiti baigė gestinti rūsenančius griūvėsius. Aušo. Brėkštanti diena pamažu apšvietė ir atidengė audros nuniokotą kiemą. Arčiau tvarto stovėję medžiai ir pastatai nuo karščio pajuodo ir apanglėjo. Medžių lapai susiraukšlėjo ir parudavo. Mūsų vargšas kaštonas augo toliau nuo gaisravietės, todėl karščio jam kliuvo mažai. Audra jauną medelį gerokai aplamdė: trūko viršūnės, kuri nulaužta ir vėjo nunešta gulėjo už kelių metrų. Nuplėšti beveik visi lapai. Bet matėsi, kad rimtesnės žalos nėra, jaunas medis, pilnas gyvybės atsigaus ir toliau žaliuos dar daugybę metų.

Troboje moteriškės atgaivino šeimininkę, pagirdė arbatomis ir palikę vieną pagalbininkę su kruvinomis ašaromis raudančia nelaimėle, išsiskirstė po namus apžiūrėti savų ūkių, nuraminti vaikų, liuobti gyvulių, kad kuo greičiau vėl galėtų sugrįžti ir pagelbėti ruošti laidotuves. Vyrai triūsė lauke toliau. Kaip sugebėjo, sugaudė ir nuramino gyvulius, užgesino gaisravietę. Šeimininkas dirbo su visais lygiai, negailėdamas savęs, nejausdamas skausmo, pūslėtom rankom tempė degančias sijas, lentas, rąstus, pro kietai sukąstus dantis neišleisdamas nė garso.

Laidotuvės praėjo tyliai ir greitai. Geri kaimynai viską suruošė geranoriškai padėdami jaunai šeimai. Mažas baltas karstelis skendėjo gėlėse. Susirinko daugybė žmonių. Visas kaimas nuo mažiausio iki didžiausio gedėjo mažojo berniuko. Iš kapinių tėvai grįžo žemai nuleidę galvas ir užsidarė troboje, kieme pasirodydavo tik būtiniausių darbų nudirbti ir vėl tyliai užverdavo trobos duris.

Taip praėjo savaitė, o gal dvi. Audros pasekmių beveik neliko. Jei ne sudegusio tvarto liekanos, nė nepastebėtum, kad visai neseniai prasiautė toks žemę su dangum maišantis gaivalas. Medžiai numetė apdegusius ir atsiaugino naujus lapus. Kaštonas greitai atsistatė po nelaimės. Vėl žaliavo, tiesė liaunas šakas į saulę. Deja suolas po medžiu liko tuščias. Niekas neberuošė pamokų, nebeskambėjo jaunas balsas, pasakojantis apie pasaulio grožį. Liūdėjo kaštonas be savo mažojo draugo. Krito ant stalo spygliuoti ežiukai, bet niekas jų nerinko ir nesidžiaugė rudais ir blizgančiais kaštonais.

Slinko laikas. Atėjo ruduo. Medžiai nusidažė auksinėm spalvom. Tik sodyboje vaizdas mažai pasikeitė. Šeimininkai kaip ir anksčiau daugiausia laiko praleisdavo troboje. Dažniausiai kieme pasirodydavo šeimininkas. Apeidavo ūkį, atlikdavo būtiniausius darbus ir vėl skubėdavo vidun. Dar visai jaunas vyras sukumpo ir pražilo iš sielvarto. Paseno mažiausiai dešimčia metų.

Vieną pavakarę vyras neskubėjo kaip paprastai užsidaryti namuose. Lėčiau nei įprasta dirbo darbus, dairėsi po sodybą, kažką tyliai pats sau kalbėjo. Apėjęs gyvulius šeimininkas palengva pasuko prie kaštono. Priėjo, paglostė ranka kamieną. Akis užkliuvo už lentinio suolo ir stalo. Prisėdo ant suolo, rankomis parėmė sunkią galvą ir kaštonas pamatė kaip ant gruoblėtos stalo lentos nukrito skaidrus lašelis, kurį netruko sugerti sausas medis. Vyriškis verkė. Tyliai, be garso liejo susikaupusią kančią. Nežinia kiek laiko sėdėjo vyras po medžiu. Gal kelias minutes, gal kelias valandas? Tada sunkiai pakilo ir neskubriu žingsniu nuėjo trobos link.

Kitą dieną kieme pakilo sujudimas. Susirinko visi kaimynai. Vieni iš tvarto vedėsi karvę, kiti veršį, treti po pažastim pasibrukę nešėsi vištą ar žąsį. Visi garsiai klegėjo, derėjosi, ginčijosi, po vieną ar kelis ėjo prie šeimininko, nuo trobos slenksčio stebinčio bruzdėjimą. Ten jam duodavo pinigų, paspausdavo ranką, kažką tyliai pasakydavo ir nusiminę pasukdavo namų pusėn, nešini ar vedini įsigytu daiktu ar gyvuliu. Kai kurios moterys užsukdavo į trobą, iš kur išeidavo šniurkščiodamos ir skarelės kampu braukdamos ašaras.

Po pietų šurmulys nurimo. Kaimynai išsiskirstė kas sau. Kiekvienas įsigijęs po kokį nors daiktą iš šio ūkio, nė nesusimastydamas reikalingas tas daiktas ar ne. Visi nuoširdžiai norėjo padėti jaunai šeimai, kuri ruošėsi palikti jų kaimą ir persikraustyti į miestą. Liūdna buvo žmonėms, bet visi suprato, kad tėvai čia niekada nepamirš savo sūnelio, viskas jiems primins jį. Ir medžiai, ir suolas, ir kiekvienas kampas, kur jis mėgdavo žaisti. O mieste galima viską pradėti iš pradžių ir galbūt palaipsniui skausmas nurims, ant širdies užsitrauks randai ir ji taip nebekraujuos. Kraustytis į miestą sugalvojo jaunasis šeiminkas, nes susirūpino žmonos sveikata. Ji nuo pat laidotuvių nė karto nebuvo išėjusi į lauką, su niekuo nekalbėjo, beveik nieko nevalgė ir negėrė. Tik sėdėjo ant lovos, apkabinusi sūnelio medinį žaisliuką ir žiūrėjo į tolį nieko nematančiomis akimis. Vyras nusprendė parodyti žmoną gydytojams. Kai kaimynai išsiskirstė, šeimininkas pasikinkė arklį ir ėmė iš trobos nešti ryšulius bei krauti į vežimą. Kai paskutinis ryšulys jau buvo vežime jis, vėl kaip anądien, neskubėdamas apėjo sodybą, apžvelgė kiekvieną kampelį ir giliai giliai atsidusęs pasuko trobos link. Iš ten netrukus išejo atsargiai už parankės vesdamas žmoną. Moteris atrodė visiškai be nuovokos. Jai buvo visai tas pats kur ją veda. Tylėdama atsisėdo į vežimą ir sustingo susigūžusi nuo vakaro žvarbos. Vyriškis užrakino trobos duris, atsisėdo šalia žmonos, botagu suragino arklį ir vežimas neskubėdamas išriedėjo iš kiemo. Kaštonas mojo šakomis tol kol matėsi lauko keliu riedantis vežimas, o jame dvi tokios artimos ir brangios figūros. Bet pagaliau vežimas už kalvos pranyko ir pirmą kartą kaštonas pasijuto visiškai vienas. Danguje viena po kitos įsižiebė žvaigždės, patekėjo auksinė mėnulio pilnatis, miške suūkė pelėda, o sodyboje buvo tuščia ir tylu. Girdėjosi tik tylus medžių šniokštimas. Jei kaštonas būtų žmogus, jis tikrai būtų pravirkęs. Bet jis tebuvo vienišas medis, kadaise geros rankos pasodintas ir globojamas, o dabar likęs nežinioje ir tegalintis toliau augti.

Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Sodyba taip ir liko tuščia ir apleista. Kiemas užžėlė piktžolemis, vaismedžiai sulaukėjo, pastatų stogai apaugo kerpėmis ir samana. Juose prieglobstį rado smulkūs miško gyviai. Mūsų pažįstamas kaštonas, kaip ir kiti kiemo medžiai, užaugo subrendusį medį, galingomis šakomis metantį platų šešėlį. Suolas ir stalas per ilgą laiką nuo lietaus, saulės ir vėjo suklypo, pasviro ir galiausiai sugriuvo po medžio šakomis, virsdamas sutrūnijusių lentų krūvele, kurią netrukus užgožė dilgėlės. Iš pažiūros nė nepasakysi, kad dar visai neseniai, prieš kelis metus čia buvo graži sodyba su erdviu kiemu, gražia pirkia ir ūkiniais pastatais pilnais padargų, gyvulių ir pašaro. Dabar čia buvo apleistas bebaigiąs sugriūti namas. Bet kaštonas nepamiršo tų laikų kai sodyboje gyveno žmonės, nepamiršo jis ir audros, atnešusios kraupią nelaimę ir privertusios šeimininkus palikti savo namus. Iš pažiūros ramiai augantis ir nestokojantis nei saulės, nei vandens, kaštonas gedėjo mažojo draugo, tyliomis vasaros naktimis prisimindavo jo pasakojimus apie tolimus stebuklingus kraštus.

Staiga vieną ramų vasaros rytą sodybos ramybę sutrukdė garsus burzgimas. Į kiemą suko kažkokie baisų triukšmą keliantys ir dumais besispjaudantys padarai. Tai buvo buldozeriai, iš kurių ėmė lipti žmonės ir dairytis po apleistą kiemą. Netrukus užvirė darbas. Buldozeriai stumdė, vertė ir švarino. Netrukus vietoj dilgėlyno visur pūpsojo žemių kalnai, o namas ir kiti pastatai virto sutrešusių lentų krūva. Galingosios mašinos nepagailėjo nė sodo medžių. Kaštonas nejuokais išsigando, kad ir jis gyvena paskutines dienas. Darbas virė sparčiai. Buldozerius pakeitė sunkvežimiai pilni cemento, plytų bei kitokių statybinių medžiagų. Susirinko daugybė vyrų ir moterų, kurie nebijodamami nei svilinančios saulės, nei merkiančio lietaus dirbo nesudėdami rankų. Kaštonas visus šiuos pasikeitimus stebėjo iš šalies. Buldozeriai jo nepalietė. Jo galingas stotas ir plačios šakos sužavėjo darbininkus ir jie nusprendė medį palikti. Visi labai pamėgo susėdę prie jo šaknų pietauti ar šiaip per laisvą minutę pailsėti. Raminamai veikė švelnus lapų šniokštimas.

Pimiausia buvo iškasti pamatai, tada diena iš dienos augo sienos. Atriedėjo ilgastiebiai kranai. Tokio didumo kaštonas nė sapne nesapnavo! Namas augo ne dienom, o valandom. Ne toks namas, prie kurio buvo pratęs mūsų draugas. Ne kaimo pirkia čerpiniu stogu. Kilo didelis ir galingas pastatas, skaidriais kaip krištolas langais, kuriuose atsispindėjo saulė. Po pirmojo namo sekė antras, po to trečias. Statybos vyko iki pat šalnų ir kaip grybai po lietaus aplink kaštoną išaugo daugiaaukščių namų kvartalas. Netrukus čia ėmė traukti žmonės. Jauni, su mažais vaikais ir visai senučiukai, besiramsčiuojantys lazdutėmis. Gyventojai kūrėsi, nešė baldus, drabužius, kitokius rakandus. Aplinkui dieną naktį skardėjo balsai, automobilių burzgesys. Netrukus darželiuose sužaliavo moterų kruopščiai prižiūrimos gėlės. Vyrai pasodino medelių. Visi traukė prie kaštono, grožėjosi juo. Netrukus jis tapo kiemo vaikų žaidimų draugu. Vienbalsiai buvo nuspręsta po medžiu įrengti žaidimų aikštelę vaikams. Kaštonas atsigavo, jam patiko šis linksmas šurmulys. Pagaliau jis vėl buvo kažkam reikalingas, o ne tiesiog medis, augantis apleistoje sodyboje šalia miško. Kaštonas vėl ėmė džiaugtis gyvenimu. Bet jis niekada niekada nepamiršo mažojo berniuko, kuris pirmas parodė, kad įmanoma medžio ir žmogaus draugystė.

Aš nusipurčiau ir pakirdau. Sėdėjau kieme ant suoliuko po kaštonu. Lauke jau buvo visiškai sutemę. Danguje žibėjo miliardai žvaigždžių, virš namų spindėjo mėnulio pjautuvas. Aplinkui žolėje žiogai džiovino nuo rasos sudrėkusius smuikelius ir ruošėsi nakties koncertui. Virš galvos sklandė nakties karaliai šikšnosparniai. Namo languose kur ne kur dar žibėjo vienišas žiburys, bet dauguma langų buvo visai tamsūs. Net nežinojau kiek laiko prasėdėjau po medžiu. Pakėliau galvą aukštyn ir pažvelgiau į tamsią lapiją. Nurimus nejudėjo nė menkiausias lapelis. Susimasčiau. Negi aš užsnūdau ir viską susapnavau? Negi visa ši istorija tėra tik mano vaizduotės vaisius? O gal tikrai mūsų namas stovi buvusios sodybos vietoje? Aš tuo tikiu. Tikiu, kad man visa tai papasakojo kaštonas. Tebunie tai kaštono pasakojimas.

Autorius Rasa Banelė