Stebuklingo laimės recepto beieškant

05/10/2018

Tikėjimas šviesia ateitimi žmoniją veda į priekį daugybę amžių. Mes nuolat ieškome ką patobulinti, pakeisti, sukurti savo paties gerovei ir šiandien turime tikrai daug naudingų dalykų, palengvinančių mūsų kasdienybę. Tačiau mums to negana, esama realybė dažniausiai mūsų netenkina ir ieškome stebuklingo laimės recepto. 

Jeigu paklaustume savęs kas mūsų netenkina, turbūt prireiktų net ne vienos dienos, kad viską išvardintume. Mums netinka viskas - nuo plaukų galiukų iki globalių pasaulio reiškinių. Nuolatinis pasipriešinimas kelia vidinę įtampą, formuoja pykčio protrūkius ir kitaip kartina gyvenimą.

Ar egzistuoja laimės receptas?

Atsakymas galėtų būti trumpas - TAIP, bet...daugelis tiki, jog jis turėtų būti kažkoks ypatingas, akimirksniu keičiantis visą kenčiančiojo realybę. Tarsi išgertum stebuklingą tabletę. Turbūt dauguma ieškotojų dažnai tikisi: "štai, pagaliau nueisiu į šį seminarą ir sužinosiu kaip sėkmingai valdyti savo verslą, pritraukti klientus ir jau gyvensiu kaip rojuje", "nusipirksiu knygą "Kaip tapti gyvenimo kūrėju" ir viskas, laimė lydės mane ir mano šeimą iki gyvenimo galo"... Tada dar vienas seminaras, dar viena knyga ir jausmas, kad štai tuoj, tuoj sužinosiu kaip geležį paversti auksu, ligas - sveikata, nesėkmingus santykius - kupinais meilės. Taip tęsiasi diena iš dienos, metai iš metų. Amžinas stebuklo laukimas.

Prieš perkant naują knygą ar bilietą į dar vieną seminarą derėtų savęs paklausti - ar aš tikiuosi stebuklo, ar man reikia įrankio, kuris leistų patogiau dirbti, kurti, gyventi? O gal aš turiu pakankamai žinių, kuriomis nesinaudoju ir kodėl jų nenaudoju?

Įprastai mus veda iliuzija, kad gyvenimas staiga pasikeis į gera. Mes perkame daiktus pasidavę emociniam poveikiui, lygiuojamės į įžymybes, kurių nepažįstame ir net nežinome kokį sudėtingą kelią nuėjo ar kokią kančią išgyvena dabar. Nuolat svajodami apie kažkokią tobulą ateitį ir lygindami save su "geresniais", mes atsiskiriame nuo realybės, gyvenimo, žmonių ir savęs pačių.

Tobulėti yra mūsų prigimtis, bet prieštaravimas tam, ką matome ir jaučiame šią akimirką, iškreipia natūralų procesą ir sukelia emocinę kančią. Ieškojimas įkvėpimo iš sektinų asmenybių yra puiki motyvacija, tačiau nederėtų painioti su noru tapti tokiu, kaip kitas.

Kaip beieškant nepasiklysti?

Intensyviai auganti saviugdos sritis, apimanti naujausias teorijas, grįstas mokslu, ir tūkstantmečius skaičiuojančią senųjų kultūrų išmintį, suteikia šiandienos žmogui plačias galimybes pažinti save ir prisiliesti prie Visatos bei Kūrėjo paslapčių. Pradėjus domėtis norisi sužinoti ir suvokti kaip įmanoma daugiau. Esame smalsūs ir tai natūralu bei veda mus į priekį.

Kaip visuomet yra "bet"... Visos žinios yra naudingos tol, kol žmogus nepanaudoja jų kovai prieš save. Įtikėjęs, kad gali tapti galingas savo likimo kalvis, turintis gausybę stebuklingų įrankių, stoja prieš savo "netobulumą". Juk galima tapti sveiku, turtingu, laimingu ir dabar juk ne mada būti liūdnu ar silpnu. Staiga kyla noras viską mesti ir tapti stebuklingu, super galių turinčiu žmogumi, galinčiu išgelbėti save, savo artimuosius ir visą pasaulį. Idėja graži, tik prieš tai derėtų paklausti ar artimajam reikia, gelbėtojo, ar pačiam sau reikia staigių pokyčių, sukeliančių dar didesnį stresą?

Visas gyvenimas ir tokie, kokie esame šią akimirką buvo daugybės metų, o gal net ne vieno gyvenimo kūrimo vaisius. Visi naudingi ir žalingi įsitikinimai, programos, vidiniai blokai susiformavo ne veltui. Jie saugo mus nuo savęs pačių, nuo "klaidingo" gyvenimo, žinoma, ne pačiu geriausiu būdu, bet kažkada mes nesąmoningai taip nusprendėme. Tai mums tarnavo ne vienerius metus.

Taigi, tiesiog derėtų savęs paklausti: "kodėl man reikalinga esama situacija, liga ar nesėkmė?", "nuo ko saugo arba ko moko?". Pavyzdžiui, pinigų stygius saugo nuo tapimo "blogu žmogumi", nuo pasikėsinimo į gyvybę, o gal tapę turtingais užsigeistume laisvės ir paliktume šeimą. Tokie ir panašūs sprendimai priimami nesąmoningai, dažniausiai vaikystėje, o gal ir dar seniau... Todėl pamažu reiktų išsiaiškinti nuo ko save saugome, tuomet vizualizacijos pagalba parodyti pasąmonei, kad būti pasiturinčiu yra saugu ir paleisti dvejones. Svarbu neversti savęs, eiti žingsnis po žingsnio į priekį su dėkingumu, kad esame gyvi ir gauname iš gyvenimo dovanas, tokias, kokių mums šiuo momentu reikia.

Sėkmės receptas egzistuoja

Tik jį mes nešiojamės kiekvienas savyje ir nematome, tiksliau, nenorime matyti, nes reiktų atleisti, nusileisti, priimti, padėti, mylėti, augti, gyventi ir kurti, o kartais ir patirti kažką nemalonaus. Juk paprasčiau tikėti, kad kažkas kitas pamos burtų lazdele ir vieno kambario nuomojamas butas virs vila prie jūros, o viršsvoris ir negalavimai tiesiog išgaruos. Galbūt tai ir įmanoma, bet sąmonei dar reikia augti iki tokio realybės kūrimo. Todėl grįžkime į tikrovę, ji yra tokia, kokią matome, kokia gyvename.

Jeigu šią akimirką esu toks, koks esu ir jaučiu tai, ką jaučiu, bet tikiu, jog būčiau geresnis, jei dabar būčiau sėkmingiausias žmogus žemėje, vadinasi, atsiskiriu nuo savęs ir žvelgiu į iliuziją. Ši būsena suformuoja vidinį pasipriešinimą ir sąlygoja visus nemalonius reiškinius. Ką daryti? Priimti viską, ką aprėpia ši akimirka. Dabar yra taip, nes tiesiog šitaip būna, taip kažkodėl reikėjo. Galbūt dabar pikta, o gal liūdna ar skauda. Galime priimti akimirkos pojūtį, pabūti su juo ir jis išsisklaidys, taip pat galime padėti sau pagal esamas aplinkybes bei galimybes. Visa tai mūsų autentiškas gyvenimas ir kito žmogaus sėkmės receptas nebūtinai tiks ir mums.

Nepulkime savęs kaltinti, jei staiga pajustume, kad pasiklydome. Mes ieškome, augame, klystame, klumpame ir keliamės. Visa tai mūsų spalvinga istorija. Iš kiekvienos knygos, seminaro ir artimo bei svetimo žmogaus kažko išmokstame. Tik nuolatinis tikėjimas, jog rytojus bus geresnis nei šiandien, nesuteikia galimybės pajusti esamos akimirkos galios bei žavesio. O tik ji ir yra tikra.

Parengė Rūta Steponavičienė