Kodėl mes pykstame?

03/16/2017

Susierzinimas, nusivylimas, pyktis kiekvieną iš mūsų aplanko gana dažnai. Tai natūralios emocijos, kurių slopinimas, kaip žinome, nėra geras sprendimas. Pastarųjų emocijų valdymui yra sukurta įvairių technikų ir metodų, tačiau kviečiu pamąstyti apie šių jausmų kilmę bei įtaką mūsų gyvenimo kokybei.

Pyktis, įniršis, susierzinimas, nusivylimas ir panašios emocijos kyla tuomet, kada mūsų lūkesčių neatitinka aplinkinis pasaulis.

Juk mes norime, kad būtų geriau, tiesa? Kad artimieji būtų sveiki, saugūs ir laimingi. Todėl pykstame, kuomet vaikas basomis kojomis laksto po šaltas grindis (juk peršals!) ar lipa į medžio viršūnę (juk nukris!). O kai vaikui bus blogai, kam reikės kankintis? Mums, tėvams! Tuomet kokią išvadą galima daryti - MES NEPRIIMAME ĮVYKIŲ, KURIŲ PASEKMĖS GALI SUKELTI MUMS KANČIĄ bei kitas slegiančias emocijas.

Todėl kiek įmanoma reikėtų išmokti įvaldyti priėmimo meną:
- Kuo daugiau ant vaikų pyksime, tuo piktesni jie užaugs. Kuo daugiau parodysime supratingumo, kantrumo, tuo labiau išugdysime šias dorybes atžalose. Jeigu vaikas mato, kad suaugę nuolat nervinasi, pavyzdžiui, ilgose eilėse, greitai perima šį elgesį. Tuomet jau ne tik patiems tenka mokytis situacijos priėmimo ir pakantumo, bet dar ir vaikus auklėti iš naujo.
- Kievienas gyvena savame pasaulyje su savo įsitikinimais, nuomone, pasaulėžiūra ir t.t., todėl galime patarti, pasidalinti savo nuomone, bet NE pykti ar įsižesti, kad mūsų nesupranta ar kategoriškai atmeta mūsų patarimus.
- Dažnai įvykiai vyksta nepriklausomai nuo mūsų valios, jų pasekmės ne visada būna malonios, todėl kyla noras kontroliuoti ar nervintis, bet tai yra bereikalingas energijos švaistymas.
- Priimti realybę tokią, kokia yra - oras ne visada būna toks, kokio norime, valdžia yra tokia, kokią išrinko dauguma, todėl nėra jokio reikalo keiksnoti nei oro, nei valdžios ir gadinti sau nuotaiką.
- Visi tarsi susitarę, priešingai elgiasi negu mes tikimės? O gal derėtų mažiau tikėtis, tada mažiau nusivilsime? Padarykime tiek kiek galime, kiti padarys tą patį, jeigu nuolat iš paskos neisime ir neburbėsime.
- Beje, baimę taip pat galima priskirti pasipriešinimui, nes mes bijome, jog nepavyks, kad kažkas nutiks ir jau iš anksto nepriimame to, kas galėtų nutikti.


Priėmimas gali virsti aplaidumu ir tingumu, jeigu nebesistengsime tobulėti - "gerai kaip yra...". O suvoktas, adekvatus, trumpalaikis pyktis ar įsižeidimas gali tapti puikiu motyvaciniu stimulu, vedančiu pirmyn - "juk aš galiu ir geriau...".

Todėl būkime atidūs - priimkime gyvenimą su dėkingumu ir nuolat siekime įnešti kažką džiugaus ir naudingo visiems. Aukime ir mokykimės iš savo bei kitų patirties.

Manau, jog visi gimimėme su gebėjimu mylėti, priimti visus ir viską besąlygiškai, tačiau laikui bėgant išmokome vertinti, įsižeisti, pykti ir dar kaupti šiuos jausmus, giliai paslėpus.

Kartais tiek prikaupiame pykčio, kad ima erzinti net menkiausia smulkmena - ne vietoj numestas daiktas, ne "toks" mylimojo žvilgsnis ar žodis. Tokia būsena tampa nuolatine palydove, kuri "užnuodija" mintis, o tuo pačiu ir visą mūsų organizmą.

Anot Valerijaus Sinelnikovo, "neišreikšti jausmai pradeda kauptis tuose organuose, kurie yra atsakingi už jų išraišką. Štai pavyzdys. Kepenys su savo tulžimi reguliuoja į ūmumą. Todėl užgniaužtas pyktis ir ūmumas iš pradžių sukelia tulžies pūslės uždegimą, tulžies užsilaikymą, tulžies kanalų diskineziją, o laikui bėgant šie neišreikšti kartūs jausmai susikoncentruoja į akmenis."

Galime tikėti šia teorija, arba ne, bet visi žinome ūmaus pykčio ir igai "taupomo" susierzinimo - pasėkmes.

Turbūt labiausiai griaunantis pyktis yra ant savęs, savo artimųmų ir paties likimo, kuomet imama nekęsti dėl menkiausių smulkmenų ir tampama AUKA, ir net ne tokia, kuriai tik dėmesio trūksta, o tokia, kuri keikia savo charakterį, savo išvaizdą, savo tėvus, brolius, seseris ir senelius, savo gyvenimą, kurį priima, kaip nepakeliamą naštą. Tai tiesus kelias į depresiją. Iš tokios "duobės" labai sunku išlipti, todėl griebiamasi tokių priemonių, kaip alkoholis, kuris nuslopina vidinę agresiją ir sukuria bent laikiną, iliuzinį džiugesį.

Ką daryti, kai pyktis užnuodija gyvenimą? Manau, pirmiausia reikėtų pradėti nuo akistatos su savo požiūriu, įsitikinimais, peržiūrėti už ką pykstame, "išsivalyti" nuo užslėptų nuoskaudų ir žingsnis po žingsnio, su meile bei dėkingumu, priimti viską - patirtą skausmą, baimę, griuvusius planus, artimo žmogaus piktą žodį... Kodėl? Nes tokia yra GYVENIMO MOKYKLA, jos tikslas išmokyti mus mylėti bet kokiomis sąlygomis. Kuo daugiau priešinsimės, tuo dažniau gausime vis sunkesnes pamokas.

Apie gyvenimo mokyklą ir jos pamokas dar kalbėsiu, nes manau, kad tai yra svarbu kiekvienam iš mūsų.

Savo pamąstymus noriu baigti žodžiais: ką galime pakeisti - keiskime, ko negalime - priimkime. Nustokime kovoti su visu pasauliu, kad įrodytume savo tiesą, tiesiog darykime ką galime - įneškime į savo ir aplinkinių kasdienybę daugiau džiugesio ir meilės.