Traukos ir atspindžio dėsniai – realybės kūrimo įrankiai

05/03/2018

Ką aš manau apie pasaulį, toks jis ir yra, nes būtent tokį susikūriau savyje. Jei manome, kad likimas yra žiaurus, jis toks ir bus. Jeigu šventai tikime, jog gyvenimas yra nuostabiausia Dievo duota dovana ir kiekviena akimirka kupina palaimos, būtent tai ir patirsime. Traukos dėsnis galioja visiems ir visais atvejais.

Kodėl negauname to, ko norime?

Traukos dėsnis turėtų aprūpinti mus visomis gėrybėmis, tačiau jų kažkodėl stinga. Taip nutinka todėl, kad dažnai po kelių minučių svajonių euforijos grįžtame į susikurtą realybę, kupiną destruktyvių įpročių. Pavyzdžiui, pasigėrėję gatvėje stovinčiu prabangiu automobiliu ir kelias akimirkas mintimis pasėdėję už jo vairo, staiga atsitokėjame bei prisimename kokie turtingieji yra blogi, kad alga maža ir šiaip viskas blogai. Tai kaip tiems turtams atkeliauti į mūsų gyvenimą, jeigu mes ŽINOME koks neteisingas pasaulis mūsų atžvilgiu. Jei taip žinome, taip ir yra. Mūsų laisva valia rinktis.

Traukos dėsnis byloja, jog panašūs dalykai traukia vienas kitą. Taigi, jei žmogus gyvena santarvėje su savimi, aplinkiniais ir Kūrėju, pritraukia malonius ir harmoningus įvykius, savirealizacijos sąlygas, partnerius bei kitus svarbius dalykus.

Jei nuolat jaučiate, kad kažko trūksta ir gaunate ne tai, ko norite, galite užduoti sau tokius klausimus:

  • Ką aš galvoju apie save?
  • Ką manau apie kitus žmones?
  • Koks mano požiūris į pasaulį, materialius dalykus bei likimą?
  • Ką galvoju apie Dievą?

Sąžiningai ir išsamiai išdėstykite savo nuomonę, leiskite atsiverti pasąmonei, tegul iškyla į dienos šviesą viskas, ką slepiate net patys nuo savęs. Iš atsakymų lengvai atpažinsite nesėkmių ir trikdžių priežastis.

Jeigu manome, kad esame neverti prabangos, ji tikrai neužsuks į mūsų gyvenimą. O jei tikime, kad esame verti paties geriausio, tačiau su pavydu žvelgiame į daugiau turinčius ir kritikuojame visą pasaulį, nevertėtų tikėtis Visatos dosnumo.

Meilė sau - pirmoji laimės sąlyga

Kuomet besąlygiškai mylime, vertiname ir gerbiame save, visa tai pagal atspindžio dėsnį matome pasaulyje ir kituose žmonėse. Įprastai elgesį su savimi perimame iš savo tėvų: kaip jie elgėsi su mumis bei savimi, tokią programą perėmėme ir mes. Todėl minėtas klausimas "ką aš galvoju apie save?" bus ne tik mūsų nuomonė, bet ir visų kitų, kurie mums buvo itin svarbūs.

Tiesą sakant, tai yra tik istorija, kurią susikūrėme, todėl turime pilną teisę ją keisti ar išvis jos atsisakyti. Jei kasdien sau skirsime dėmesį bei meilę, atgausime ne tik energiją, bet ir pritrauksime palankesnes aplinkybes, geresnius žmones.

Anita Moorjani savo knygoje "O jei dangus yra čia?" įvardino, jog meilė yra būsena, o ne emocija, todėl neturi priešingybės. Ji ne duali. Tokia būsena yra prigimtinė, ir pasak patyrusių mirties skonį, ji yra Visatos pagrindas ir kuriančioji galia.

Taigi, jeigu nusigręžiame nuo meilės, atitolstame nuo savo esmės, tad nenuostabu, jog ima slysti žemė iš po kojų. Meditacijos ir dėkingumas bei gyvenimo tokio, koks yra priėmimas sugrąžina į meilės būseną.

Priėmimas taip, kaip yra nėra rankų nuleidimas ir nieko nedarymas. Tiesiog tai, kam mes intensyviai priešinamės atima iš mūsų energiją ir nuolat augina tai, ko nemėgstame. Pavyzdžiui, jeigu mums nepatinka mūsų pačių kažkokios charakterio savybės ir stojame su jomis į nuožmią kovą, net ir pasitelkę puikias metodikas, gauname priešingą rezultatą, plius nemeilę sau. Žinoma, tai nereiškia, jog leisime savo destruktyviems būdo bruožams progresuoti. Derėtų pirma įvardinti kokia jų priežastis, o tuomet, jas suvokus, auginti pozityvias savybes, pripažįstant, kad šiuo metu dar esame, pavyzdžiui, dažnai pykstantys, tačiau mokinamės šias emocijas paleisti, nežeisdami nei savęs, nei kitų.

Ko bijome, tą ir gauname

Skamba keistai, bet tai tiesa. Intensyviai bijodami dažniausiai vizualizuojame mintyse įvairiausius scenarijus. Pasąmonė tai priima kaip užsakymą, jog mums taip dabar reikia, kad būtų. Be to, traukos dėsnis padeda įgyvendinti mūsų baimes.

Mes bijome įvairiausių dalykų: ligų, skurdo, kančios, skausmo, mirties ir net pačios kaustančios baimės. Kaip žinome, kur nukreiptas dėmesys ten ir teka energija, padedanti materializuotis mintims. Jei norime būti sveiki, turime kreipti dėmesį į sveiką gyvenseną, tinkamą mitybą ir emocinę pusiausvyrą. Tačiau tai neturėtų būti daroma iš baimės, o priešingai, iš meilės sau. Tuomet net ir užklupus ligai, lengviau pasveikstame.

Dėl skurdo baimės imamės širdžiai nemielų darbų ir taip aliname save, kas kartą pritraukdami sudėtingesnes situacijas. Jeigu pasirenkame eiti pašaukimo ir savirealizacijos keliu, dažniausiai būname apdovanojami puikiu atlygiu bei sėkme. Žinoma, būna ir išimčių - tai tam tikros pasąmonėje įrašytos programos susijusios su pinigais. Tuomet viskas sekasi, tačiau pinigai kažkur "dingsta" arba dirbame iš idėjos, nesugebėdami paprašyti pelnyto atlygio.

Atspindžio dėsnis - veidrodyje esančio vaizdo nepakeisime

Ką įprastai darome, kuomet matome veidrodyje savo susivėlusius plaukus? Juos susišukuojame, bet nesistengiame kažkaip pakeisti vaizdo veidrodyje. Lygiai taip yra santykiuose su žmonėmis bei požiūriu į pasaulį. Jeigu mums nepatinka kito elgesys, vadinasi tai tik mūsų asmeninė nuomonė ir interesas. Mes negalime tiesiog liepti pasikeisti artimam žmogui, jei jis mus erzina. Taip kaip sakytume veidrodyje esančiam atspindžiui: "tu man nepatinki, keiskis".

Žinoma, kitas žmogus gali keistis, bet ne kovos sąlygomis. Kuomet sau aiškiai įvardiname, kodėl netoleruojame kito elgesio (ne dėl paviršutiniško požiūrio, bet dėl giluminių priežasčių ir už jų slypinčių emocijų), tuomet paleidžiame jausmus ir įsitikinimus susijusius su priešiškumo objektu. Tada išnyksta sureikšminimas ir kitas žmogus savaime pasikeičia, arba mes tiesiog nebepastebime kas mus iki tol erzino.

Jeigu savo dėmesį sutelktume į pozityvius ir malonius dalykus, juos pasąmonė įvertintų kaip reikšmingus ir jų daugėtų mūsų regimame pasaulyje. Tačiau neturėtume intensyviai reikšti priešiškumo tam, kas mums ne itin patinka. Tiesiog reiktų mažinti reikšmingumo lygį ir į aplinkinių gyvenimą įnešti daugiau šviesos, meilės bei naudingų darbų.

Parengė Rūta Steponavičienė