XXI amžiaus moteris

03/15/2017

Mes, XXI amžiaus moterys - turime lygias teises su vyrais, esame nepriklausomos, savarankiškos, išdidžios, galime planuoti savo laiką ir gyvenimą. Galime vadovauti didelėms kompanijoms ar valstybei. Mes tarsi šių laikų Kleopatros: įsimintino grožio, ryškiomis lūpomis, seksualios, valdingos. Mūsų devizas - AŠ PATI.

Aš pati pasirūpinsiu finansais, namais, vaikais ir vyru. Tik tas "aš pati" laikui bėgant ima vis labiau slėgti mūsų gležnus, moteriškus pečius. Ima streikuoti emocinė ir fizinė sveikata. O vyras nieko nesupranta ir nesivargina prisiimti pareigų. O kodėl? Nes namuose du vadai negali būti. Tai ką daryti?


Leiskime sau sustoti ir apmąstyti - kokia aš sau galiu būti svajonių moteris. Bet prieš tai uždarykime "aš pati" kartu su EGO į "tamsų kambariuką" ir liepkime jiems tylėti. Dabar kalbės širdis. Leiskime jai įvertinti koki mūsų norai yra mums naudingi, o kurie žalingi.

Įsivaizduokime, kad niekur nebereikia skubėti, niekam nieko įrodinėti, jog galime daug ir dar daugiau. Tegul viduje nurimsta emocijos ir ateina ramybė. Pažvelkime į save veidrodyje - mes moterys, esame sukurtos mylėti, suteikti gyvybę ir daryti pasaulį nuostabų. Palikime kovas ir žygdarbius vyrams, o mes tuo tarpu pasimėgaukime savo moteriškumu.

Tegul nuo šiol paraudusios, pavargusios akys tampa krištolo tyrumo ir spinduliuoja meilę bei gerumą. Nors akimirkai tapkime dievaitėmis, kurių moteriška galia sklinda iš paslaptingos "skrynios" mūsų sielose.

Leiskime sau ne tik per šventes ir darbines prezentacijas užsidėti dailius batelius, apsivilkti sukneles ar sijonus, bet ir eilinę dieną.
Tegul atsiskleidžia vidinis žavesys, neužgožtas dirbtina makiažo kauke. Lai pudros, tušo, lūpdažio potėpis būna skirtas tarsi terapijai, maloniam dėmesiui sau, o ne fatališkos moters įvaizdžio kūrimui.


Išeikime į gatvę su šypsena ir noru mėgautis kiekvienu oro gurkšniu, saulės spinduliu ar lietaus lašu. Plaukime gatve tarsi gulbės, tegul elegancijos dvelksmas užburia praeivius.

Leiskime sau pabūti su savo svajonėmis ir jausmais. Priimkime juos, tarsi senus bičiulius. Gali iškilti ir ne itin malonios emocijos, kurios tūnojo jau seniai užspaustos mumyse. Tuo metu gali šiek tiek išgąsdindi ir norėsis kuo greičiau grįžti į senas vėžias. Bet nebijokime ir leiskime joms išeiti tarsi dūmams iš kamino, kol ateis palengvėjimas.

Juk mes moterys - mumyse siaučia nuotaikų vėjai ir jausmų audros. Kas mums pasakė, jog turime nerodyti emocijų, būti tvirtos kaip uolos ir laikyti visus keturis namų kampus? Mums kartais norisi verkti be priežasties ar užsisvajoti darbo metu.

Mes neprivalom būti supermamos ir supermeilužės vienu metu. Mes turim teisę nors retkarčiais išjungti savo vidinį robotuko rėžimą ir leisti sau veikti tą, ką tuo momentu norisi. Juk nesugrius namai nuo netvarkos, vyras sugebės priimti sprendimus ir pats, o vaikai... tegul įgyja nors truputį savarankiškumo. Leiskime sau atgauti harmoniją gamtoje ar spa procedūroje. Tuomet savaime tapsime kupinos meilės ir užteks energijos visoms mūsų pareigoms.

Aš kartais pagalvoju - iš kur mūsų močiutės, kurios gyveno kaime, turėjo tiek energijos ir vidinės ramybės. Turbūt todėl, kad joms nereikėjo ištisas dienas sėdėti ofisuose, stresuoti dėl neįgyvendintų pardavimo planų ar nepasiektų tikslų. Jų darbas buvo nors ir fiziškai sunkus, tačiau gamtoje, gryname ore. Jų protas būdavo ramus, todėl iš širdies ir rankų laisvai skilsdavo švelnumas ir ramybė. Prisiminkite, kaip jos glostydavo jums plaukus - atrodydavo tarsi pati didžiausia meilė žemėje užliedavo iki sielos gelmių.

Palinkėsiu mums visoms atrasti savyje moterišką prigimtį ir džiaugtis bei dalintis savo paslaptinga energija.